Mat tai reikštų ne iš Dievo priimti, o pačiam imtis ieškoti. Išriši man grizą?. Àtrišu šunį in nakties paskraidyt. Būdavo, kas antra diena pérrišt. Mikalojaus bei kitų šventųjų garbei. Prisi̇̀rišė prie manę, negaliu ir atsikratyt.
Barackas Obama savo autobiografijoje vejasi tėvo šešėlį ir ieško kelių į save knygos ištrauka LRT. Pasirodė keletas straipsnių, Obamos pavardė ėmė mirgėti viešumoje ir jis iš leidyklos sulaukė pasiūlymo aprašyti savo šeimos istoriją, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Obama aiškina antrojo leidimo, kuris pasirodė aisiais, pratarmėje. Obama nuoširdžiai prisipažįsta iš savo pirmosios knygos daug nesitikėjęs. Tačiau atsiliepimai buvo palankūs. Dar daugiau — aisiais už šią knygą jis gavo apie tūkstančių dolerių. Dar daugiau nei pusantro milijono dolerių į būsimojo prezidento sąskaitą atkeliavo likus keletui dienų iki jo priesaikos.
Leidykla B. Obamai sumokėjo už knygos adaptavimą vidutinio mokyklinio amžiaus skaitytojams. Politiko atvirumas sužavėjo skaitytojus ir kritikus. Su mama, savo knygoje rašo B. Obama, jis palaikė itin artimą ryšį.
Rišti reikšmė
Praėjus keletui mėnesių po to, kai pasirodė knyga, ji mirė, pralaimėjo trumpą, bet skaudžią kovą su vėžiu. Mama skaitė knygos, kurią rašė sūnus, juodraščius.
Tau sakau! Tik gal aš taip griežtai nevertinčiau kaip Vaišvila saugumiečių vado. O pats pasiūlyčiau sueiliuoti ir priversti mintinai iškalti atsakingus pareigūnus painiai surašytus Lietuvos įstatymus.
Ligą ji priėmė skauda bendrus nasrus kam susisiekti ir ramiai, netgi su humoru, padėjo man ir mano seseriai toliau gyventi savo gyvenimą, bet mūsų siaubas, noras neigti ligą buvo didelis, kaip ir nuolat užplūstančios sielvarto bangos.
Jis prisipažįsta net keletą kartų susiraukęs, kai pamatė nevykusiai parinktus žodžius, painesnį sakinį ar pernelyg tikslingai reiškiamus jausmus.
Po šių rinkimų sulaukiau visuomenės dėmesio, apie mane buvo parašyti keli laikraščių straipsniai, nors tai kur kas daugiau pasako ne apie kuklius mano pasiekimus, o apie neįprastą Harvardo teisės mokyklos vietą Amerikos mitologijoje, rodo, kokia Amerika išalkusi optimistiškesnių rasių konflikto ženklų — tai įrodymas, kad šiokia tokia pažanga pasiekta.
Man paskambino kelios leidyklos ir įsivaizduodamas, kad galiu pasakyti kai ką originalaus apie dabartinę rasinių reikalų padėtį, sutikau metams atidėti mokslus ir išlieti savo mintis popieriuje. Tais paskutiniais Teisės mokyklos metais, perdėtai savim pasitikėdamas, mintyse ėmiau dėlioti, kaip knyga atrodys. Joje turėtų būti lėtai skausmai atsižvelgiant į rankas sąnarių apie tai, kad vien bylos ir bylinėjimasis dėl pilietinių teisių negali užtikrinti tikrosios rasių lygybės, minčių apie bendruomenių reikšmę ir kaip atkurti visuomeninį gyvenimą per pilietines iniciatyvas, taip pat pamąstymų apie pozityviąją diskriminaciją ir afrocentrizmą — vien temų sąrašui prireiktų viso lapo.
Aišku, ketinau įtraukti ir asmeninių istorijų, taip pat paanalizuoti kai kurių mane vis aplankančių jausmų priežastis.
Duomenų apsauga
Iš esmės įsivaizdavau leisiąsis į intelektualią kelionę, turėdamas žemėlapių, numatęs atokvėpio akimirkų ir griežtą darbotvarkę: pirmą skyrių baigsiu kovo mėnesį, antrąjį nusiųsiu peržiūrėti rugpjūtį Pagaliau sėdus rašyti, mintys mane vis dėlto patraukė prie pavojingesnių krantų. Širdį suvirpino pirmosios ilgesio gaidelės. Ausyse nuskambėjo tolimi balsai, tada pritilo, vėl pagarsėjo.
Prisiminiau vaikystėje mamos ir jos tėvų pasakotas istorijas, savo kilmę bandančios paaiškinti šeimos pasakojimus. Prisiminiau pirmuosius metus pradėjus burti bendruomenę Čikagoje, dar netvirtus žingsnius brandos link.
Sėdėdamas po visžaliu mangu klausiausi močiutės, pinančios seseriai plaukus, pasakojančios apie mudviejų tėvą, kurio man neteko pažinti. Palyginti su šiuo prisiminimų srautu, visos tvarkingai susidėliotos teorijos atrodė nesvarbios ir skubotos.
Ir labai priešinausi minčiai knygoje atskleisti savo praeitį, apie kurią pasakodamas jausčiausi pažeidžiamas, net šiek tiek jos gėdyčiausi. Ne todėl, kad ji būtų skausminga ar ydinga, o dėl to, kad tam priešinasi mano esybė, sąmoningi mano apsisprendimai — bent jau iš pirmo žvilgsnio, tam prieštarauja ir dabartinis mano pasaulis.
Man jau trisdešimt treji; dirbu teisininku, esu aktyvus socialiniame ir politiniame Čikagos gyvenime, mieste, jau susigyvenusiame su rasinėmis savo žaizdomis ir kone besididžiuojančiame savo abejingumu.
Sugebėjau atsispirti cinizmui ir norėčiau save laikyti pasaulį suprantančiu žmogumi, kartu esu ir atsargus — tuščių vilčių neturiu.
Kai prisimenu savo vaikystę, labiausiai mane trikdo nekaltumo jausmas — nekaltumo, kuris kitur atrodo neįsivaizduojamas net vaiko akimis. Štai žmonos pusbrolis tokio nekaltumo neteko vos šešerių: prieš kelias savaites papasakojo tėvams, kad keli bendraklasiai atsisakė su juo žaisti, nes jo tamsi oda.
Akivaizdu, jo tėvai, gimę ir užaugę Čikagoje ir Garyje, savo nekaltumo buvo netekę jau seniai. Bet kartėlio jie nejaučia ir yra stipresni, išdidesni ir sumanesni už daugumą kitų man skauda bendrus nasrus kam susisiekti tėvų — vis dėlto šio vaiko tėvų balse kas yra pateiktas gliukozamino ir chondroitino skausmas ir abejonė, skauda bendrus nasrus kam susisiekti pasirinko tinkamai persikeldami iš miesto į priemiestį, kur daugiau baltaodžių, taip norėdami apsaugoti sūnų, kad šis nepatektų į gaujų susišaudymą ir jam netektų lankyti prastai finansuojamos valstybinės mokyklos.
Jie žino per daug, visi mes per daug regėjome, kad trumpai trukusią mano tėvų sąjungą — juodaodžio ir baltaodės, afrikiečio ir amerikietės — priimtume kaip savaime suprantamą.
Todėl kai kam sunku mane priimti kaip sau lygiavertį. Kai manęs nepažįstantieji, ir baltieji, ir juodieji, sužino, kokia mano kilmė dažniausiai ši žinia jiems būna netikėta, nes apie mamos rasę lioviausi pasakoti dar dvylikos ar trylikos, įtardamas, kad taip lyg ir noriu įsiteikti baltaodžiamspamatau jų abejonę, juk jiems tenka iš naujo mane vertinti, tiriamai kažko ieškoti mano akyse. Jie nebežino, kas aš. Na, gal ir nujaučia, kaip man sunku ant širdies — kad nešu maišyto kraujo naštą, kad mano siela susidvejinus, galbūt mato pamėklišką tarp dviejų pasaulių įkalinto liūdno mulato paveikslą.
Ir jei jiems aiškinčiau, kad ne, ši tragedija — ne mano, bent jau ne vien mano — ji ir jūsų, Plimuto uolos ir Elio salos sūnų ir dukrų, jūsų, Afrikos vaikų, ir skauda bendrus nasrus kam susisiekti žmonos šešiamečio pusbrolio, ir jo pirmokų klasės draugų, jiems nereikėtų spėlioti, kas neduoda man ramybės, juk mato tai kiekvieną vakarą per žinias, ir jei visi galėtume pripažinti bent tiek, tragedija imtų švelnėti Na, įtariu, kad atrodau nepataisomai naivus, pasidavęs prarastoms viltims, kaip tie komunistai, vis dar brukantys savo laikraštukus įvairių koledžų miestelių pakraščiuose.
Galbūt net blogiau — kalbu, tarsi bandydamas pasislėpti pats nuo savęs. Nekaltinu tų žmonių už jų įtarumą.
- Moj aš zara važiúosiu Armoniškėn šlúotų ri̇̀štgálvą ri̇̀šti [kočėlù] labai rūpintis: Kam tu riši galvą apie kitus, kacia tu savęs paisyk.
- Ką Biblija sako apie gesinti | Biblijos teminė rodyklė
- Aš jau prakeikiau jus, nes jūs nesidedate to į širdį.
- Savivaldybėje vykstantys darbai Kaip elgtis įkandus gyvatei Paprastoji angis — vienintelė nuodinga Lietuvos gyvatė, kuri kitaip vadinama marguole, margąja ar pantine.
- Jokūbo ir Pilypo bažnyčios esančiame vienuolyne, gyvena penki broliai dominikonai, šiemet švenčiantys Pamokslininkų ordino įkūrimo metų sukaktį.
- Migruojančių skausmas sąnariuose kas liga
- Per karą vokiečių laikais Vanda gyveno pas Butkus.
- Barackas Obama savo autobiografijoje vejasi tėvo šešėlį ir ieško kelių į save knygos ištrauka LRT.
Jau seniai išmokau nepasitikėti savo vaikyste ir tada mane formavusiais pasakojimais. Tik po daugelio metų, pasėdėjęs prie tėvo kapo ir pasikalbėjęs su juo mus skiriant raudonai Afrikos žemei, galėjau grįžti į praeitį ir pats įvertinti tas ankstyvąsias istorijas.
O gal tik tada supratau, kad didumą gyvenimo praleidau mėgindamas perrašyti tuos pasakojimus, užkaišyti spragas juose, paaiškinti nemalonias smulkmenas, įvertinti asmeninius pasirinkimus aklai visa šluojančios istorijos fone; ir visa tai dariau vildamasis atrasti granitinį tiesos luitą, ant kurio galėtų tvirtai stovėti mano dar negimę vaikai. Kad ir kaip atkakliai troškau apsisaugoti nuo dėmesio ir nuolat ieškojau dingsčių, kaip atsisakyti sumanymo parašyti šią knygą, pamažu į jos puslapius įsismelkė vidinės mano kelionės įrašas — vaiko kelionė ieškant tėvo, o per tą paiešką ir pragmatiška jo, kaip juodaodžio amerikiečio, gyvenimo prasmė.
Ši knyga autobiografinė, nors kai manęs pastaruosius trejus metus kas klausdavo, apie ką ji, tokio apibūdinimo vengdavau. Dažniausiai autobiografija žada įamžinimo vertus laimėjimus, pokalbius su žymiais žmonėmis, reikšmingą pasakotojo vaidmenį svarbiuose įvykiuose. Čia to nerasite. Autobiografijoje pagaliau ir apibendrinama, bet mano amžiaus žmogui, tebeieškančiam savo kelio pasaulyje, daug ką apibendrinti kol kas dar per anksti ir per sunku.
Galų gale, visiems autobiografiniams kūriniams gresia bendri pavojai: pagunda pateikti įvykius sau palankioje šviesoje, rašytojo polinkis pervertinti, neva jo potyriai kitiems įdomūs, selektyviai užmiršti vienas ar kitas smulkmenas. Tokie pavojai tik sustiprėja, kai rašytojui trūksta išminties, įgaunamos tik su amžiumi; trūksta ilgesnio laiko, kuris gydo ir leidžia atsikratyti tuštybės.
Negaliu sakyti, kad ir aš išvengiau tokių pavojų ar bent vieno iš jų. Nors diduma knygos parašyta remiantis dienoraščiais ar žodine mano šeimos istorija, tai, kas man buvo perpasakota, dialoguose neišvengiamai teko apibendrinti. Glaustumo dėlei kai kurie veikėjai yra keleto pažinotų žmonių darinys, ir kai kurie įvykiai pateikiami ne visai iš eilės. Daugumos veikėjų, išskyrus mano šeimos ir keleto viešų asmenų, vardai pakeisti norint apsaugoti jų privatumą.
Kad ir kokią etiketę klijuotume šiai knygai — autobiografija, memuarai, šeimos istorija ar dar kas, stengiausi nuoširdžiai papasakoti apie tai, ką gyvenime patyriau.
Bet labiausiai esu dėkingas savo šeimai: mamai, seneliams, broliams ir seserims, išsimėčiusiems per vandenynus ir žemynus, — jiems ir skiriu šią knygą. Be nuolatinės jų meilės ir paramos, be leidimo dainuoti jų dainą ir pakantumo, kai išsimušdavau iš vėžių, tikrai nebūčiau jos baigęs. Tikiuosi, mano meilė ir pagarba jiems justi kiekviename knygos puslapyje. Tada gyvenau Niujorke, Devyniasdešimt ketvirtojoje gatvėje, tarp Pirmosios ir Antrosios aveniu, ant bevardės, nuolatos kintančios ribos tarp Rytų Harlemo ir Manhatano.
Lietuva Afganistano kare. Prisiminimai
Šis nesvetingas kvartalas buvo pilkas ir be medžių, su suodžių spalvos laiptinėmis, kuriose didumą dienos tvyrodavo tamsūs šešėliai. Butas mažytis, kreivos grindys ir nepatikimi radiatoriai, laukujų durų skambutis apačioje sugedęs, todėl svečiams tekdavo paskambinti iš telefono aparato degalinėje ant kampo, ten naktimis budriai patruliuodavo vilko dydžio dobermanas, nepaleidžiantis iš nasrų tuščio alaus butelio. Man tai skauda bendrus nasrus kam susisiekti, nes lankytojų sulaukdavau retai.
Tomis dienomis būdavau nekantrus, daug dirbau ir kurpiau neįgyvendinamus planus, o susitikimai su žmonėmis man rodėsi tik laiko gaišimas.
- Bendri straipsniaiGyvūnų priežiūraKačių savininkamsŠunų savininkams Kačių ir šunų dantų problemos Dantų ligos gyvūnams, kaip ir žmonėms, gali kelti rimtų problemų.
- Rišti reikšmė - lietuvių kalbos žodynas
- Pilna portalo versija plati Savaitės interviu: vestuvės Kretos saloje — romantika ant jūros kranto 14
- Neliudyk melagingai prieš savo artimą
- Он явно не верил своим ушам.
- Sanariu uzdegimo gydymas
- Но чего еще можно было ждать от Танкадо - что он сохранит кольцо для них, будучи уверенным в том, что они-то его и убили.
- Сьюзан отпрянула.
Negaliu sakyti, kad nemėgau draugijos. Geru oru su kambario draugu ant gaisrinių namo kopėčių rūkydavome ir dairydavomės į miestą, gaubiamą melsvos prietemos, arba stebėdavome gretimų geresnių kvartalų baltaodžius, mūsų gatvėse vedžiojančius šunis, kad apdergtų mūsų šaligatvius.
Mėgaudavausi tokiomis akimirkomis, bet trumpai. Kai kalbos įsivažiuodavo ar nuklysdavo į asmeniškumus, rasdavau priežastį atsiprašyti. Pernelyg buvau prisitaikęs prie savo vienatvės, saugiausios man būsenos. Pamenu, panašiai, regis, apie žmones galvojo ir šalia gyvenantis senukas. Jis, aukštas, susikūprinęs, gyveno vienas; tomis retomis progomis, kai išeidavo iš namų, vilkėdavo sunkų juodą paltą ir dėvėdavo beformę fetrinę skrybėlę.
Kartais sutikdavau jį grįžtantį iš parduotuvės ir pasisiūlydavau užnešti pirkinius laiptais, aukštomis jų pakopomis. Senukas dirstelėdavo į mane, gūžtelėdavo, o tada lipdami sustodavome kiekvienoje laiptų aikštelėje, kad jis atgautų kvapą. Kai pagaliau prieidavome jo butą, atsargiai padėdavau krepšius ant grindų, seniokas dėkingas tik linktelėdavo ir įėjęs pro duris užšaudavo sklendę. Abu tylėdavome, žodžiu jis nė karto man nepadėkojo.
Senioko tyla darė įspūdį; laikiau jį gimininga siela.
Pijus Eglinas OP: „Mano darbas yra ne įtikinėti žmogų, o tiesiog parodyti alternatyvą“
Vėliau kambario draugas rado jį sukniubusį trečio aukšto laiptų aikštelėje, plačiai atsimerkusį, pastirusiomis galūnėmis, susirietusį it kūdikis. Susirinko būrelis; kelios moterys persižegnojo, mažesni vaikai susijaudinę kuždėjosi. Pagaliau atvažiavo sanitarai paimti kūno, o policija atrakino senuko butą.
Šis buvo tvarkingas, kone tuščias — kėdė, stalas, ant židinio atbrailos stovėjo išblukęs paveikslas, vaizduojantis santūriai besišypsančią moterį tankiais antakiais. Kažkas atidarė šaldytuvą ir rado beveik tūkstantį dolerių smulkiais banknotais. Jie buvo susukti į senų laikraščių skiautes ir kruopščiai užkišti už majonezo ir stiklainių su marinuotais agurkais.
Mane paveikė scenos vienatvė, tą akimirką panorau žinoti, kuo seniokas vardu. Bet kone tuoj pat pasigailėjau šio noro ir sielvarto. Pasijutau, lyg būtų sulaužytas nebylus mūsų susitarimas — tarsi tame tuščiame kambaryje senukas pagaliau kuždėtų nutylėtą istoriją, aiškintų man tai, ko mieliau negirdėčiau. Minėto skambučio sulaukiau maždaug po mėnesio, šaltą, niūrų lapkričio rytą, saulei slepiantis už debesų antklodės.
Gaminausi pusryčius, ant viryklės burbuliavo kava, keptuvėje čirškė du kiaušiniai, draugas padavė man telefoną. Linija baisiai šnypštė.
Kaip elgtis įkandus gyvatei
Bari, ar čia tu? Su kuo kalbu? Iš Nairobio. Ar girdi mane? Klausyk, Bari, mirė tavo tėvas. Žuvo per automobilio avariją.
