Atgailaudamas ir mąstydamas apie Kristaus kančią, jis pasidarė ištvermingas ir tvirtas. Ignatavičius, Minsko šv. Esė apie Čečėniją. Tai lietuvio atmintis. Skaldytas smūgis Iljich yra verkti ir skauda dėl neegzistuojančio slenksčio ir, rinkti paskutines jėgas, reikia nuodų iš partijos skubėti į jį, kaip Platonovo herojus.
Kartu su Pirmojo penkmečio planu, kuris oficialiai prasidėjo m. Pagrindiniu sovietų industrializacijos tikslu karinės galios augimas tapo Antrojo penkmečio plano vykdymo pabaigoje, ketvirtojo dešimtmečio viduryje. Versalio taikos sutartį neteko dalies teritorijos ir visų kolonijų, mokėjo reparacijasbuvo apribota jos ginkluotė. Veimaro respubliką galutinai pakirto pasaulinė ekonominė krizė ir išaugęs nedarbas. Reicho kancleris, nuo m.
Sustiprėjo revanšistiniai Vokietijos siekiai ne tik panaikinti žeminančias, nacių požiūriu, taikos sąlygas, bet ir išplėsti vokiečių gyvenamąją erdvę bei įgijus naujų žaliavų šaltinių įsigalėti Europoje, vėliau ir pasaulyje. Austrijos anšliusas ir Čekoslavakijos išardymas m. Sovietų Rusija Brest Litovsko sutartimi m. Kai Vokietija m.
Paryžiaus taikos konferencijos sąlygas, Rusijoje vyko pilietinis karas, o Sąjungininkai nepripažino bolševikų vyriausybės. Dėl to Rusija taikos sudaryme nebuvo atstovaujama.
Kur ūkyje kaupiamasis veno L2. Naujų įgūdžių naujos savęs savarankiškai
Iš pradžių nei Vokietija, nei SSRS nedemonstravo priešiškumo viena kitos atžvilgiu, netgi sveikino viena kitą kaip darbininkų valdžios šalis. SSRS netgi padėjo Vokietijos ekonomikai, tiekdama grūdus, naftos produktus, metalą, apmokydama Vokietijos karininkus.
Vokietija, sekdama būsimosios sąjungininkės Japonijos pavyzdžiu, jau m. Vokietija įvedė visuotinę karinę prievolę, m. Vokietija atmetė ir Stalino pasiūlymą sudaryti nepuolimo sutartį, motyvuodama, kad abi šalys neturi bendros sienos. Po m. Ispanijos visuotinių rinkimų į Liaudies fronto vyriausybę pateko daug komunistų lyderių, tačiau po kelių mėnesių dešiniųjų remiamas karinis perversmas sukėlė m. Ispanijos pilietinį karą. Šis karas greitai įgavo "karo per tarpininką" požymių, kai iš vienos pusės socialistų ir komunistų vadovaujamą [11] Antrąją Ispanijos Respubliką rėmė Sovietų Sąjunga ir kairieji savanoriai iš skirtingų šalių [12]o iš kitos pusės Trečiasis Reichas, fašistinė Italija ir Portugalijos respublika palaikė Ispanijos nacionalistuskarinę sukilėlių grupę, kuriai vadovavo Fransiskas Frankas.
Dėl pasaulinės ekonominės krizės nusilpusių Vakarų demokratinių valstybių vyriausybės iš pradžių ryžtingai nepasipriešino agresyviems A. Hitlerio planams.
Vokietija m. Dėl Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos ministrų pirmininkų A. Čemberleno ir E. Daladjė vykdytos susitaikymo vardan taikos Vakarų Europoje politikos, o iš esmės dėl nuolaidžiavimo Vokietijai, ši m. Jau kovo 18 d.
Stalino kalba neliko neišgirsta Vokietijoje. Hitleris pareiškė ultimatumą Lietuvai ir užėmė Klaipėdos kraštą. Vokietija ultimatyviai pareikalavo Lenkijos leidimo prisijungti laisvąjį Dancigo miestą ir tiesti eksteritorinius kelius per Dancigo koridorių. Lenkija, kurios nepriklausomybę m. Hitleris, nuo m. SSRS pareikalavo, kad būtų vykdomas 3,5 mln. Balandžio 28 d. Pilsudskio iniciatyva sudarytą nepuolimo sutartį su Lenkija ir m. Matydamas, kad tolesnė M. Litvinovo vykdyta antivokiška politika gali atvesti į tiesioginį konfliktą su Vokietija, Stalinas gegužės 3 d.
Jau gegužės 9 d. Berlyne pradėtas nagrinėti pasiūlymas pasidalyti Lenkiją, o gegužės 20 d. ŠulenburgąV. Molotovas pasiūlė ekonominiams abiejų šalių santykiams sukurti politinę bazę. Todėl m. Vorošilovui nurodė derybas su Didžiąja Britanija ir Prancūzija paversti diskusija dėl leidimo sovietų kariuomenę praleisti Vilniaus koridoriumi ir per Galiciją bei Rumuniją.
Tačiau nei anglų, nei prancūzų delegacijos tokių įgaliojimų neturėjo, o Lenkija jokiu būdu nesutiko į savo teritoriją įsileisti SSRS kariuomenės. Molotovo—Ribentropo paktas. Kairėje: Europos pasidalijimo planas m. Dešinėje: Faktinis pasidalijimas m. Vokiečių ir rusų kariai rengiasi bendram pergalės paradui Rugpjūčio 15 ar hilers yra traktuojami. Ribentropas per V. Šulenburgą pasiuntė V. Pačiu laiku, nes po keletos dienų komunistų partijos vadovybė paskelbė aplinkraštį, griežtai draudžiantį priimti naujus vaistinių tarnautojus be politinės ištikimybės pažymėjimo.
Tačiau apie jau priimtus jame nieko nebuvo užsiminta [Dobkevičius, ]. Įsidarbino pas osteochondroze kaklo pratimai Kaišiadoryse. Kasdien penktą valandą ryto skubėdavo bažnyčion aukoti šv.
Hitlerio atstumiantis palikimas
Mišių, o paskui jau su baltu chalatu sudarinėdavo vaistus pagal pateikiamus receptus. Vaistinė stovėjo visai arti geležinkelio stoties, veikė visomis savaitės dienomis.
Atėjo m. Visą šį siaubą matė kunigas ir vaistininkas Z. Tik m. Kunigas patyrė daug grasinimų iš pasitraukiančios kariuomenės karininkų: kartą įsiveržęs karininkas su revolveriu rankoje vaistinėje reikalavo tvarsčių, sakydamas, kad tuoj nušaus nepaklususį vaistininką.
Kitą kartą buvo norima mobilizuoti vaistininką į besitraukiančios sovietinės kariuomenės gretas, bombarduojant galėjo pataikyti į vaistinės pastatą [Dobkevičius]. Pirmaisiais karo mėnesiais naciai dar nepersekiojo Lietuvos religinio gyvenimo. Kunigai galėjo netrukdomi eiti savo tiesiogines pareigas, seminarijai grąžintos patalpos. Po kelių mėnesių Lietuvos vaistininkų sąjunga atsiuntė į Kaišiadoris naują vaistininką, kuriam Z. Ignatavičius nedelsdamas perdavė savo pareigas ir grįžo į Kauną.
Įsitraukė į pastoracinį darbą pas tėvus pranciškonus Švč. Mergelės Marijos Dangun ėmimo Vytautinėje bažnyčioje vykdydamas kunigo pareigas [Dobkevičius, ]. Bolševikams pasitraukus iš Lietuvos Z. Matulionio paskatintas ir arkiv. Skvireckui pritariant, apsisprendė vykti į Rytų frontą ten dvasiškai aprūpinti lietuvių karius ir apaštalauti vietinių gyventojų tarpe.
Atvykus į Gudiją Z. Ignatavičių apėmė siaubas. Ar būsimas karo kapelionas žinojo, kad batalionai dalyvavo išžudant žydus? Patekti į Gudiją ir gyventi ten buvo galima tik turint vokiečių karinės administracijos leidimą.
Batalionų veikla vaizduota kaip narsi kova su bolševikais, laiškai tikrinami. Šeimų šaudymas tai tokia nežmoniška veikla, kad dalyviai nelinkę jos minėti. Batalionų kareiviai dar nebuvo ištarnavę jų pasirašytos šešių mėnesių tarnybos trukmės, dezertyravimas dar retenybė.
Vadovavęs užimant Gudiją Vermachto 43 armijos korpusui generolas G. Heinrici Mūsų kareiviai klausinėja Ar hilers yra traktuojami, tiesos sklidimo galimybės buvo labai ribotos. Tad, jei net Ribbentropo-Molotovo pakto egzistavimas SSSR laikais penkias dešimtis metų buvo žinomas Lietuvoje tik labai mažai kam, galima daryti išvadą, kad per kelias dienas apsisprendęs vykti būsimas kapelionas nežinojo į kokią aplinką paklius. Tai patvirtina ir Lietuvos ar hilers yra traktuojami genocido ir rezistencijos tyrimo centro pažyma [Dėl kunigo Zenono Ignatavičiaus Ignatavičius į Minską atvyko prieš Kalėdas, kai 2 12 - ojo bataliono dalyvavimas masinėse žydų ir sovietinių karo belaisvių žudynėse jau buvo pasibaigęs, ir kunigas šiuose tragiškuose įvykiuose nei dalyvavo, nei apie juos girdėjo.
Tik vėliau, klausydamas žudynėse dalyvavusių kariškių išpažinčių, jis apie tai nemažai sužinojo. Ignatavičius, vykdydamas kunigo tarnystę, žinojo apie pavojus ir kaip ir daugelis karo sukūriuose liko gyvas, nesušaudytas ar skeveldrų nesuplėšytas tik atsitiktinai. Mokėdamas rusiškai šiaip taip atsikalbėjo ir išvengė skubančių sovietų karių šūvio. Atvykęs į Minską, Z. Ignatavičius paklaidžiojo per kelias lietuvių karių buveines, klausinėdamas ar neturi kokio kariško rūbo, visi atsakė neturį.
Sužinojo, kad prie raudonos bažnyčios šv. Simono ir Elenos yra tuščia klebonija, kurioje gyvenę du suimtieji kunigai. Ten būtų galima apsigyventi. Priėjus, prie klebonijos stovėjo automobilis, viduje buvo vargonininkas Mich.
Policininkai ruošėsi jį areštuoti kaip lenkų agentą-kunigą, atvykusį Gudijos polonizuoti. Laimei, jiems beklausinėjant atėjo bataliono kareivis nešinas lietuvišku karininko švarku, diržu ir uniformine pėstininkų kepure. Vargonininkas Mykolas 4kuris juos išlydėjo Jiedu vos atvykę tuojau pareiškė, kad tamsta tuojau būsite areštuotas.
Planus sumaišė jūsų pasirodymas lietuviškoje karinėje uniformoje. Kokios rūšies šitas paukštis? Dabar jūsų areštas bent laikinai atidėtas [Jūra,p. Vėliau uniformą patobulino. Trumpam parvykęs Lietuvon susieškojo savo svainio Kazio Juodžio, išvežto į Sibirą, aprangą. Dėl neįprastos, retos uniformos vokiečiai ne kartą jį palaikydavo italų karininku. Vermachto kapelionai buvo prilyginti karininkams, išoriškai jie išsiskyrė iš karininkijos tuo, kad uniforma buvo be antpečių ir ant umiforminės kepurės žemiau erelio įsegtas kryžiukas.
Ignatavičius dėvėjo Lietuvos leitenanto uniformą su antpečiais, kepurė be skiriamojo ženklo-kryžiuko.
Rytų kampanija (Antrasis pasaulinis karas) – Vikipedija
Vienas karys iš geltonos skardos iškirpo kryžius, kuriuos uždėjau ant antpečių. Atsakymas Laurinčiukui].
Kairėje- vokiečių karo kapeliono uniforminė kepurė, dešinėje - lietuvių kapeliono nešiota Lietuvos kariuomenės pėstininkų karininko kepurė Savotiška uniforma pravertė ir buitiniuose reikaluose. Uniforma vokiečius veikė kaip patikimumo pažyma Viename geležinkeliečių poste sužinojau, kad neužilgo eis du garvežiai be vagonų į Molodečną, nes pilnas traukinys eisiąs tik naktį ir kelionė bus pavojinga.
Vokiečio lydimas nuėjau. Tenai mašinistas buvo lenkas kalbantis rusiškai - mielai sutiko pavėžėti. Padėkojau vokiečiui, kuris mane Ignonis,23 p. Nežinau, kiek laiko galėsiu čia išsilaikyti?
Man pranešė, kad Gestapas jau susirūpino mano darbu tarp Minsko katalikų. Šitokios "naujienos" ima slėgti nuotaiką ir krikščioniško darbo entuziazmą, nors Volgos vokiečių katalikų katekizuotoja Schwester Marija Sesuo Marija mane užtikrino, kad vokiečių politinė policija nepageidauja mano buvimo Minske, bet visi Volgos vokiečiai labai norėtų, kad pasilikčiau [Ignonis,12 p. Paprastai jų pakakdavo.
Tikriems kelionės lapams gauti reikėjo daug pastangų. Polocke akylesni patruliai suabejojo dokumentais, sulaikė ir pagrasino kalėjimu, nes šis katalikų Kriegspfarrer kapelionasnors ir uniformuotas, neturėjo Vyriausiojo Rytų komisaro Rygoje H.
Liozės Hinrich Lohse leidimo būti Weissruthenian Gudijos teritorijoje. Prisiminus, kad vysk. Jalbžykovskio siųstieji kunigai buvo šaudomi, teko skubiai smukti iš Polocko [Ignatavičiaus archyvas, F Minske tardytas po partizanų sužeisto Minsko burmistro gruodžio 7 d mirties.
Burmistras buvo viešai atsižadėjęs katalikų tikėjimo, todėl katalikas kapelionas atsisakė laikyti gedulingas pamaldas už jį ir išvyko į Vilnių. Laidoti be dvasininko tokį svarbų okupantų administracijai asmenį, žinomą gudų politinį, kultūros ir švietimo veikėją, Minsko burmistrą-nederėjo.
Burmistras, tarp kitko, turėjo kelis brolius. Broliai subrendę ar hilers yra traktuojami skirtingų tautybių.
Rodyklės darbas
Burmistras tapo aršiu gudu Vaciau Ivanouski, Tadeusz - garsiu gamtininku akademiku lietuviu Tadu Ivanausku, tikras lenkas Jerzy Iwanowski Lenkijoje užėmė įvairias valstybines pareigas, tarp jų- buvo generolo Želigovskio paskirtas Vidurio Lietuvos Litwa Srodkowa Užsienio reikalų departamento direktoriumi [Iwanowski, ]. Filofejaus pavyzdys rodo kaip teritorinė Bažnyčia pavirsta paslaugia valdžios tarnaite.
Valstybės administracijai patogu turėti kišeninę Bažnyčią. Po kelių dienų situacijai pravėsus grižęs iš Vilniaus Ignatavičius Įsakyta tuojau pat išvykti iš Gudijos ir Minsko.
"Laukiniai padalijimas"
Iš sakyklos smerkęs vokiečių valdžios elgesį, todėl jo buvimas prieštaraująs Vokietijos interesams. Latvis vertėjas tuo protarpiu, kai tardytojas buvo išėjęs atsivesti savo viršininko, suskubo pasakyti, kad jei kunigas būtų buvęs be lietuviškos karinės uniformos, būtų tučtuojau gestapo likviduotas.
Aš tuo patarimu gerai pasinaudojau ir Bažnyčios uždarytos. Dabar varote ir mane lauk, paskutinį kunigą iš Minsko! Tardytojui kunigo išvedžiojimai pasirodė turintys logikos, gal tikrai šiandien jo dar neareštuoti, galų gale niekur jis nepabėgs. Jų nebūtų pakakę likti laisvėje ilgesnį laiką, bet kunigą užstojo gudų autoritetai, nes katedroje buvo įvedęs pamaldas gudų kalba, palaikė lietuviško dalinio vadas Levickis, kiti karininkai ir vokietis karininkas [Ignatavičiaus archyvas, F].
O jei vokiečiai būtų paskaitę kunigo užrašus Perspėdavo gyventojai. Naktį pasiekėme Molodečną, Puskarininkis pasakojo, kad Uzdos katalikai sakę, jog partizanai manęs per tris naktis tykoję Uzdos miškeliuose, bet jiems nusibodo laukti. Uzdos gyventojai prašę mane perspėti. Žinau, jie klausdavę su gerais tikslais - norėdavo žinoti, kada parengti vaikus krikštui ar pasirengti santuokai ir kt.
Evangeliją vokiškai, nes tokiu atveju būsiu laikomas nacių simpatiku ir už tai būsiu partizanų sulikviduotas Šiek tiek geriau sekėsi išlikti stačiatikių dvasininkams, nes jie priklausė Maskvos Patriarchatui. Trūkstant dvasininkų didesnioji neuždarytųjų maldos namų dalis neveikė. Šalis tapo religine dykuma. Krikščionims buvo leista veikti. Nujausdamos artėjančio karo grėsmę Lietuvoje veikusios katalikų ir stačiatikių Bažnyčių vadovybės ruošėsi galimam krikščionybės atgaivinimui, ypač Rytų Gudijoje.
Ar hilers yra traktuojami, kad naujos valdžios požiūris į religiją yra šiltesnis, todėl laikas į Gudiją pasiųsti kunigų. Vatikanas šiai minčiai pritarė. Tai vadinta misijomis išsamiai apie misijų organizavimą žr. Laukaitytė, Katalikų Bažnyčios vadovybei reikėjo rinktis ar bendrauti su vokiečių valdžia ir įgyti galimybę gaivinti katalikybę Gudijoje ar nebendrauti, bet ir nevykdyti katalikybės užduoties skleisti Kristaus mokymą.
Matulionis, per 23 metus praleistus laisvėje ir kalėjimuose gerai pažinęs Rusiją ir turėjęs įgaliojimus vadovauti Leningrado tikintiesiems, pasitaręs su arkiv. Skvirecku ir gavęs jo pritarimą, m. Jau po spalio ketvirtą leidimas atsiųstas. Kartu pranešta, kad Vilniaus arkivyskupui yra duotos apaštališkojo administratoriaus teisės buvusiose Minsko ir Mohilevo vyskupijose.
Taip pat šio rašto turinys praneštas Vilniaus arkivyskupui. Jalbrzykovskio prašomas, vyskupas T. Matulionis kvietė Lietuvoje atsidūrusius buvusiųjų Mohilevo ir Minsko vyskupijų kunigus, kad vyktų misijų darbui į Rusiją.
Kategorija
Kauno arkivyskupo vardu vyskupui atsakė kun. Vilniaus arkiv. Jalbrzykovskis savo iniciatyva ir rizika, negavęs vokiečių okupantų leidimo, pasiuntė į rytus visą būrį lenkų kunigų.
Vienas jų, H. Hlebovič, buvo suimtas Borysove ir tuojau sušaudytas; kiti buvo suimti Metropolitas ir lenkai kunigai už visa tai kaltino kunigus gudus. Tuo ir baigėsi kunigų siuntimas į Gudiją nuolatiniam darbui.
Statusai apie čečėnus. Vyras Čečėnijos charakteris
Palankus pradinis momentaskol pergalių euforijos apimtai okupuotų teritorijų vokiečių adminintracijai dar galima buvo įrodyti kunigų siuntimo būtinybę, buvo praleistas. Tai, kad Vatikanas pasirinko Vilniaus arkivyskupiją, matyt, nulėmė tai, kad ji ribojosi su Gudija - iš čia lengviausia buvo pasiųsti kunigus. Vilniaus arkivyskupas R. Jalbžykovskis, nelaukdamas okupacinės valdžios sutikimo, į Gudiją pasiuntė apie 30 kunigų, tačiau visi jie po poros mėnesių buvo sugrąžinti atgal, keli vokiečių suimti ir nužudyti.
Jis neatsižvelgė į tai, kad vokiečiams įvedus Lenkijoje ypač griežtą okupacinį režimą ir žinant jų priešišką požiūrį į dvasininkus taip pat ir Vilnijojenegalėjo būti net kalbos apie lenko vyskupo derybas su nacių valdžia dėl lenkų kunigų siuntimo į Rytus.
Neatsižvelgta ir į karo aplinkybes, nesvarstyta apie karo baigtį. Matyt, pergalingas vermachto žygiavimas į Rytus m. Lietuvos vyskupai iniciatyvą išsiųsti kunigus į ar hilers yra traktuojami sutiko gana skeptiškai ir atsargiai. Žinodamas apie Jalbžykovskio siųstųjų lenkų kunigų likimą, vysk. Matulionis pirmiausia stengėsi išsirūpinti oficialų karinės ar civilinės vokiečių valdžios leidimą. Pro tankų draudimų tinklą spėjo prasmukti tik Z.
Ignatavičius, nedelsęs, kol vyskupija pasirūpins jo įsikurdinimo Gudijoje reikalais, pats stengęsis. Sovietiniai istorikai misijose įžiūrėjo Vatikano ir Vokietijos susitarimą siųsti misionierius į okupuotas sritis. Nors nežinoma nei vieno tą patvirtinančio fakto, specializavęsis antireliginėje propagandoje J. Aukščiausioji Vokietijos reicho valdžia buvo apsisprendusi neįleisti į okupuotas sritis katalikų misionierių.
Bet kokiomis aplinkybėmis šiems mėginimams reikia kliudyti. Ten, kur atskirose vietovėse dirba katalikų arba unitų dvasininkas, reikia siekti, kad jo veikla būtų maksimaliai apribota. Arkivyskupas delsė su oficialiu paskyrimu, nors jau buvo pasakęs savo ketinimus. Pastarasis parodė savo draugo Urmono laišką iš Minsko, kad Minske yra nemažai lietuvių civilių ir karių, bet nėra kas juos dvasiniai aptarnautų. Prašė bent kalėdinėms pamaldoms atsiųsti kunigą.
Dogelis pasiūlė jaunam, mokančiam rusiškai ir lenkiškai, kunigui ten vykti. Jau kitą dieną Z. Ignatavičius turėjo arkivyskupo leidimą ir palaiminimą vykti misijon į Gudiją [Ignatavičiaus archyvas, F].
Vokiečiai lietuvių dvasiškiams leido į Gudiją vykti tik kaip lietuvių policijos batalionų kapelionams. Tokie etatai batalionuose nebuvo numatyti, kapelionai buvo įtraukiami kaip eiliniai kareiviai ir būdavo taip pat aprūpinami. Kauno arkivyskupas, turėdamas mintį gaivinti katalikybę ir lietuvybę Gudijoje, pasinaudodamas neoficialaus asmens Urmano laišku, rado priežastį komandiruoti kunigą neapibrėžtam laikui į Gudiją.
Naršymo meniu
Vokiečių administracija nors nenoriai, bet leido, kad pavadintas karo kapelionu kunigas vyktų į Gudiją. Nei viena iš šių institucijų negarantavo komandiruojamajam išlaikymo, būsto, saugumo, transporto tikinčiųjų aptarnavimui ir patalpų apeigoms.
Visa tai reikėjo susitarti, įsirengti vietoje, rasti nakvynę. Atrodo, kad pusę metų Z. Ignatavičius tarnavo kapelionu paukščio teisėmis, nes Kauno apygardos savisaugos dalinių vado įsakymu jis buvo paskirtas į ąjį batalioną tik m.
Tuo pačiu įsakymu kapelionais buvo paskirti kun. Meškauskas, P. Dziegoraitis, J. Normantas, J. Panavas, P. Žinoma, kad J. Normantas kelis kartus buvo išvykęs atlikti religinių pareigų už Lietuvos ribų, metais per Velykas apie dešimt dienų praleido Minske, yra apsilankęs Novgorode, Pskove, Ostrove ir kitur. Ignatavičiaus užrašuose ir archyve neminima, kad būtų buvęs susitikęs su šiais kunigais.
Kiekvienoje vokiečių divizijoje buvo numatyti du etatiniai dvasininkai, vienas katalikų, kitas protestantų. Jų laipsniai karinėse pajėgose prasideda žemiausiu Heerespfarrer armijos, sausumos kariuomenės kapelionasWehrmachtspfarrer vermachto kapelionas iki Feldbischof lauko vyskupas. Dvasininkai buvo laikomi karininkais, nesuteikiant tarnybinio karinio laipsnio.
Galėjo būti suteikiami titulai pagal aptarnaujamo junginio rangą, pvz. Ignatavičiaus pareigos vadinamos bendruoju vardu Kriegspfarrer kapelionasanalogiškai kaip visi armijos nariai vadinami kariais. Neaiški lietuvių dalinių Kriegspfarrer pozicija ne kartą sukėlė daug sunkumų, o susidūrus su akylesniais dokumentų tikrintojais ir arešto grėsme kaip kad Polocke.
Štai kaip aprašo Z. Ignatavičius atvykimą į X miestą Polocką- aut. Komendantūroje man šaltai pareiškė, kad šitame mieste, nei jo apylinkėse nėra lietuvių, nei karių nei civilių Duodame maistą ir nakvynes tik pravažiuojantiems kariuomenės daliniams. Jūs, gi, nepriklausote fronte veikiančiai armijai — eikite, kur norite Tokios situacijos laukė kun. Ignatavičiaus, kai jis m. Lietuvių batalionai vadinosi savisaugos, pagalbinės policijos batalionais. Tokios militarizuotos struktūros kaip savisaugos ar pagalbinės policijos daliniai nėra statutinės, jų juridinis statusas neapibrėžtas.
Šviežios Idėjos
Tai nei vokiečių armijos nei civilinės policijos dalis, tai laikini dariniai, valdomi vokiečių karinės vadovybės ir naudojami tiek policinėms tiek karinėms užduotims.
Reicho pergalės atveju batalionų nariams kiltų sunkumų gauti invalidumo pašalpas, gydymą, karių lengvatas ir privilegijas ne tik dėl nevokiškos kilmės, bet ir dėl šio neaiškaus statuso. Pasižadėtą tarnybos laiką visi kariai seniai jau baigė, o dauguma jau ir tarnavo kelis kartus tiek, kiek buvo pasižadėję Karių nuotaika prislėgta, nes jie jaučia, kad su jais ne taip elgiamasi ir nežiūrima jų teisių, ypatingai juos blogai nuteikia faktas, kad jiems nenurodomas pagrindas, kuriuo pasiremiant jie šioje tarnyboje užlaikomi.
Su pasiliuosuojančiais elgiamasi netinkamai. Į juos žiūrima su nepasitenkinimu, Vokietijai pralaimėjus taip ir įvyko. Batalionų karių juridinis statusas buvo ne kaip vermachto kareivių, o kaip amoralių banditų.
Šis pavadinimas lietuvio akyse labai nepopuliarus, nes jis niekam nežinomas ir su šiuo vardu nesiriša jokios teisės Teisiniai mes paliekame ir toliau nepripažinti, neprilyginti mes nei policijai, nei kariuomenei. Tikrumoje šis vardas yra specialiai panaudojamas pavadinti ir bolševikų karo belaisvių sudarytiems junginiams, kurie visą laiką kariavo prieš Vokietiją.
- Subjektyvus tinklaraštis apie tai, kas sudomina
- Tai žydo atmintis.
- Vitalijaus Michalovskio tinklaraštis: "Latvijos legionas" istorinių vertinimų labirintuose
Tokia neapibrėžta žeminamų karių būklė veikė atsiliepė moralei ir kovingumui. Su Lietuvos karininko uniforma Z. Ignatavičius [Laisvės kryžkelės, ]. Naudodamasis proga aplankiau sužeistų rusų palatą. Labai neaiškus jų likimas Visų veiduose atsispindėjo rūpestis dėl neaiškios ateities. Vokiečiai net ir ligoninėje su jais mažai skaitosi.
Globa ir priežiūra tik paviršutinė, o fronto ugnyje jie kovojo lygiai kartu su vokiečiais -nėra teisingumo net sužeistiesiems Lauke tamsu, lyg maiše, bet daug tamsesnis tų visų nelaimingųjų likimas ir ateitis [Ignonis,p. Pasiekti Minską nebuvo lengva. Miestas buvo subombarduotas.
Traukiniai vyko, bet tiktai su vokiečių kariais ir kariniu kroviniu į frontą. Civiliai šiais traukiniais galėjo naudotis tik turėdami specialius leidimus, kuriuos labai sunku gauti.
Didesnė miesto dalis virtusi griuvėsiais. Apsupta griuvėsių ir Minsko katedra. Sovietai joje buvo įsirengę automobilių taisymo dirbtuves. Vaizdas į Minsko arkikatedrą [Deutsch-Sowietischer Krieg, ] Mūšių laikotarpiui pabėgę Minsko gyventojai grįžta į namus, Iš vienos pusės, katalikiška šeima tokiu sūnumi ar broliu galėtų didžiuotis - tikras kunigas ir privalo nežiūrėdamas ar hilers yra traktuojami patogumo atlikti religinius patarnavimus jų seniai netekusiems žmonėms, nuolat priminti kariaujantiems, kad nesužvėrėtų.
Iš kitos, tai buvo labai pavojinga, o atvykęs kunigas pats pamatė, kad tarp bataliono kareivių buvo tiesiog mėgėjų-žydšaudžių. Nacistai nepasitikėjo lietuviais ar jie mūšyje guldys galvas už Reichą, todėl policijos batalionus naudojo purvinoms užduotims kaip baudėjus, tad kunigas tarp jų - ar hilers yra traktuojami kalbantis tarp kurčiųjų. Belieka tikėtis, kad jo žodis kareiviams išgelbėjo nors kiek gyvybių, o užuojauta vietiniams žmonėms prašviesino jų gyvenimą.
Dar pokario metais autorius matė pas jo seserį į Vilnių atvykusių dėkingų minskiečių. Kadangi SS oficialiai nebuvo laikoma kariuomenės dalimi, o į ginkluotąsias Vokietijos pajėgas — Vermachtą, verbuoti okupuotų kraštų gyventojų neleido tarptautinės konvencijos, tai, matyt, norėta jas apeiti, priskiriant tikrus ir per prievartą mobilizuotus savanorius ne kariuomenei, o Waffen-SS struktūrai.
Taigi visos užsieniečių divizijos formaliai priklausė SS kariuomenės Waffen-SS struktūrai, kuri Niurnbergo tribunolo metu pripažinta nusikalstama, tačiau objektyvaus teisingumo vardan reikėtų skirti realius, masinius nusikaltimus vykdžiusius dalinius, tokius kaip oji musulmonų albanų divizija, pasižymėjusi masinėmis serbų žudynėmis, ar liūdnai pagarsėjusi, iš kriminalinių nusikaltėlių vokiečių sudaryta SS generolo Dirlevangerio gauja, nuo latvių ar estų legionierių.
Vakarų sąjungininkai aiškiai įžvelgė šį skirtumą, ko nepasakysi apie Rusijos propagandistus. Rusijos URM informacijos ir spaudos departamentas išplatino memorandumą, kuriame Latvijos legionas kaltinamas karo nusikaltimais ir nusikaltimais prieš žmoniją. Paskutinis, dešimtas dokumentas, istorikams gana gerai žinomas ir susijęs su vokiečių generolo J. Štropo akcija likviduojant žydų getą Varšuvoje, tačiau latvių ten paprasčiausiai nebuvo.
Nė vienas Latvijos legionierius nė viename teisme nebuvo nuteistas už karo nusikaltimus. Nors filme pilna sovietinės propagandos klišių, tačiau nedviprasmiškai juntama ir tarytum nebyliai pripažįstama, kad trys bičiuliai - paprasti fronto kareiviai: jie nėra nacizmo šalininkai ir nevykdo jokių nusikaltimų. Filmas buvo apdovanotas sovietinių filmų festivalyje Kišiniove. Priminsime, kad viskas vyko Sovietų Sąjungoje! Teisinis traktavimas pokario metais Latvijos gydymas sąnarių makeevka likimas susiklostė įvairiai.
Niurnbergo proceso metu daugelis Trečiojo reicho žinybų ir kovinių formuočių buvo pripažintos nusikalstamomis.
Žinoma, tai nebuvo visiškai objektyvus procesas, nes tarp kaltintojų atsidūrė ir Sovietų Sąjungos, valstybės, vykdžiusios pasibaisėtinus karo nusikaltimus ir nusikaltimus prieš civilius gyventojus, atstovai.
SS, bendrai paėmus, buvo paskelbta nusikalstama organizacija, atsakinga dėl daugybės žmonių mirčių bei kitų nusikaltimų. Nepaisant sovietų nepasitenkinimo, Vakaruose tai buvo įvertinta keliais, Baltijos šalių legionus liečiančiais potvarkiais.
Corkerno m. Po labai nuodugnaus svarstymo Komisija galiausiai nusprendė, kad Baltijos šalių Waffen-SS daliniai nepriskirtini priešiškai veiklai, išvardytai Akto 13 skyriuje, ir dalyvavimas šiuose daliniuose nelaikytinas kliūtimi [imigracijai į JAV] per se. Kiek anksčiau, tų pačių metų rugsėjo 12 d. Rozenfildas Latvijos reikalų įgaliotiniui Vašingtone J. Tai liudija tas faktas, kad būtent Latvijos ir Estijos legionieriams buvo patikėtos apsauginių funkcijos Niurnbergo proceso metu.
Pažiūrėkime, ką kalba tų įvykių liudininkai.