Ligos pradžia buvo agresyvi — nutirpo viena kūno pusė, ranka pasidarė nevaldoma. Nes daugiausia nusižudo, jeigu žiūrėtume į procentus, bedarbiai. Tokią išvadą padariusi gydytoja pripažino, kad užregistruoti dar ne visi ligoniai, nes dalis jų dar svarsto galimybę būti įtrauktiems į ilgalaikio stebėjimo programą. Iš ko duoną valgysi? Jus užplūsta nenusakomos baimės jausmas, kad tuoj atsitiks kažkas labai labai blogo.
Aš paskyriau jam vaistų ir rekomendavau psichoterapinį gydymą pas kitą specialistą. Jau po kelių savaičių jaunuolis galėjo išeiti iš namų nebijodamas, kad jį ištiks priepuolis. Apie pusę metų vaikinas gėrė antidepresantus, psichoterapinis gydymas buvo sėkmingas. Taip pat man yra tekę bendrauti su moterimi, kuri bijodavo eiti į lauką, nes svaigdavo galva, ypač tada, kai reikėdavo pereiti gatvę, todėl jau daug metų ji niekur neina iš namų, bet nepripažįsta, išlikimo liga susta ši problema yra psichikos sutrikimas, ir atsisako gydytis.
Kokio amžiaus pacientai dažniausiai kreipiasi į jus dėl varginančių panikos priepuolių? Apibūdinkite psichologinę šių žmonių charakteristiką. Panikos sutrikimas nustatomas maždaug 3 proc. Tai yra gana dažnas reiškinys. Priepuoliai gali susiformuoti ir paauglystėje, o dažniausiai prasideda jauniems, 20—30 metų žmonėms.
Moterys panikos priepuolius patiria du kartus dažniau nei vyrai, o toms, kurioms prasidėjusi menopauzė, priepuoliai pasireiškia dar dažniau. Jei šeimoje yra asmenų, kuriems diagnozuotas panikos sutrikimas, depresija ar bipolinis sutrikimas, epizodinio priepuolinio nerimo rizika yra didesnė.
Mokomieji video
Man dažniausiai tenka konsultuoti jaunus žmones, patyrusius panikos priepuolius, tačiau prisimenu vieną pacientę — pagyvenusią moterį, kuri gyveno su labai ją kontroliuojančiu ir pavydžiu vyru. Tačiau po jo mirties pacientei išsivystė panikos priepuoliai.
Ji nebeįstengė įgyvendinti savo ilgai puoselėtų svajonių susitikti ir pabendrauti su draugėmis. Moterį slėgė kaltės jausmas dėl to, kad ji laukė vyro mirties. Pradėjusi vartoti jai paskirtų antidepresantų, pacientė pasijuto geriau.
Kadangi toji moteris gyveno tolokai nuo Vilniaus, gydymą tęsė jos šeimos gydytoja.
Tikiuosi, buvusi mano pacientė pasveiko ir galėjo įgyvendinti savo planus. Kokie vaikystės išgyvenimai gali turėti įtakos žmogui, išgyvenančiam stiprų panikos priepuolį? Panikos priepuolius patiriantys asmenys savo tėvus apibūdina kaip stokojančius jausmų, linkusius kritikuoti, valdingus, o kartais pernelyg globojančius asmenis. Išgirstu labai įvairių, kartais tiesiog neįtikėtinai graudžių ar net žiaurių istorijų. Tu niekam tikęs!
NAUJAUSI KOMENTARAI
Tik nevykėliai renkasi tokią specialybę. Iš ko duoną valgysi? O kartais tėvai, nesugebantys atsikratyti nerimo, kontroliuoja net suaugusį savo vaiką, pavyzdžiui, palydi į darbo pokalbius, nuveda pas gydytojus. Ir gyvenimo draugą norėtų jam išrinkti, nes esą turi daugiau patirties, viską geriau žino. Kartais net sunku suprasti, kaip vaikai gali išgyventi, kai susiklosto tokia situacija. Neretai pacientai užsimena ir apie vaikystėje patirtą smurtą.
Pasakoja, kad dažniausiai tėvas mušdavo mamą ir savo vaikus kartais nutikdavo ir atvirkščiai. Jiems vidury nakties tekdavo bėgti iš namų, slėptis pas kaimynus ar kur nors miške. Motina teisindavosi esą gyvenanti dėl vaikų, nors jų nė nepaklausdavo, ar toks gyvenimas jiems priimtinas.
Kokių papildomų garantijų turi darbuotojai, sulaukę vyresnio amžiaus?
Net jei vaikai prašydavo tėvų, kad šie išsiskirtų, mamos dažnai rasdavo priežasčių likti su smurtautoju. Augant tokioje aplinkoje vaikams saugiausia slėpti savo išgyvenimus. Augdami destrukcinėse šeimose, jie ima nepasitikėti savimi, tampa uždari, bijo bendrauti, bijo išreikšti savo jausmus. Taikant terapiją jie išmoksta suprasti, ką jautė tuomet, kai matė mušant mamą, įsisąmoninti ir išgyventi tuomet kilusį pyktį. Nėra lengva išmokti pykti, ypač ant gimdytojų — ant tėvo, kuris elgėsi agresyviai, ar mamos, kuri galėjo apsaugoti nuo agresijos, bet tik dėl jai žinomų priežasčių to nepadarė.
Mūsų draugai
Ir tik tada, kai įstengiama atleisti, galima tikėtis sėkmingos gydymo pabaigos. Ar panikos sutrikimas paveldimas? Aiškios ir vieningos nuomonės dėl paveldimumo nėra.
Tyrimai rodo, kad paveldimumas gali turėti tam tikros įtakos: tarp pirmos eilės giminių panikos sutrikimas pasireiškia maždaug 25 proc. Tarp tolimesnių giminaičių tokių — tik 2—3 procentai. Eksperimentais įrodyta, kad panikos priepuolių patiriantys žmonės jautresni kofeinui, įkvėptam anglies dvideginiui ir kt. Tačiau yra tyrimų, kurie atskleidė ir psichologines šio sutrikimo priežastis. Gilinantis į pacientų gyvenimo istorijas paaiškėjo, kad keletą mėnesių iki pirmojo priepuolio jie išgyveno stresinių įvykių: patyrė netektį, skyrėsi su sutuoktiniu, keitė ar prarado darbą ir kt.
Kaip elgtis užklupus panikos priepuoliui? Galima išgerti raminamųjų vaistų, ir po keliolikos minučių simptomai nurims.
Panikos priepuoliai duoda ženklą, kad reikia keistis
Deja, tai problemos neišspręs. Prasidėjus panikos priepuoliui, nurimti yra sunku. Kartais būna lengviau, jei tai ne pirmas priepuolis, tačiau, kai ima kamuoti baimė, kad mirsi ar išprotėsi, galvoti apie tai, kad nieko baisaus nenutiks, ne visada pavyksta.
Ar priepuolis prasidės, labai priklauso nuo to, ar pacientas geba nusiraminti. Yra įvairių technikų, kaip tai padaryti. Tikriausiai paprasčiausias būdas yra atlikti kvėpavimo pratimus ar autogeninę treniruotę tai atsipalaidavimo technika, kuri grindžiama savitaiga. Be jokios abejonės, žmogus gali išmokti padėti sau, tačiau toji pagalba turi būti susijusi ir su pokyčiais jo gyvenime santykių su artimaisiais, bendradarbiais, darbo santykių ar paties darbo keitimu.
Visuomenei ši liga nėra tokia žinoma kaip vėžys ar insultas, nes daugelis linkę slėpti savo negalavimus, kol jie nėra akivaizdūs. Iki šiol dar nepavyko sukurti vaistų, kurie išgydytų sergantįjį išsėtine skleroze. Tačiau yra vaistų, kurie lėtina ligos eigą. Kai kuriais atvejais ją net visiškai sustabdo.
Išsėtinė sklerozė yra lyg neapčiuopiama. Bet ne visų sergančiųjų ligos eigą pavyksta sukontroliuoti — kartais nepadeda net pažangiausi vaistai. Jiems reikia pagalbos ne tik judant, bet ir šilto bendravimo.
Jačiauskas, kuris yra ir Lietuvos išsėtinės sklerozės sąjungos valdybos pirmininkas. Svarbu, kad išsėtinė sklerozė būtų diagnozuojama kuo anksčiau ir ligą sektų medikai, skirtų ją stabdančių vaistų, pagal poreikį juos keistų.
Pirmas įtarimas, kad kažkas negerai, T. Jačiauską užklupo sulaukus vos ies. Tuo metu Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultete jis studijavo verslo informacijos vadybą, buvo antro kurso studentas.
Ligos pradžia buvo agresyvi — nutirpo viena kūno pusė, ranka pasidarė nevaldoma. Vyras negalėjo kaire ranka net atsiliepti telefonu.
Atsidūrus ligoninėje buvo atliktas magnetinio rezonanso tyrimas ir aptiktas didelis židinys. Įtarta išsėtinė sklerozė. Vėliau įtarimai pasitvirtino.
Вы временно заблокированы
Vilnietį ši diagnozė išgąsdino, bet nepalaužė. Nors būdavo ir tokių atvejų, kai jis prašydavo bendradarbio padėti užsegti marškinių rankovės sagas. Po poros mėnesių simptomai išnyko. Gyvenimas stojo į savo vėžes. Tada — vėl ligos paūmėjimas.
Jūs jau balsavote. Galite peržiūrėti rezultatus.
Vėl — ligoninė. Po to vėl simptomai išnyko. Ir tai kartojosi daugybę kartų. Išsėtinė sklerozė nesutrukdė Tadui baigti studijų universitete, mokytis prestižiniame Švedijos universitete, baigti magistrantūros. Jau sirgdamas vilnietis susipažino su būsima žmona. Tad šiandien mes kalbame ne apie žmogaus teisinį išprusimą. Žmonės žino, kas yra mobingas, tai yra išėdimas iš darbo visomis prieinamomis priemonėmis.
Ir tai vyksta su žmonėmis, todėl kalbėti apie išlikimo liga susta, jog įstaigų vadovams nesuprantama, kas apibrėžime minima Dar kartą pabrėžiu, kad mobingo apibrėžimas, beje, panašus aprašytas pono Verygos vidaus teisės akte įsakymu, kuris taikomas jau beveik dvejus metus. Aš tiesiog nepriimu šitos kritikos. Marcinkevičius: Man labai gaila, kad gerbiamasis G.
Paluckas sako, kad mobingas yra tik išėdimas iš darbo. Aš manyčiau, kad tai žymiai platesnė sąvoka, be to, niekas nesako, kad pono Verygos pasirašytas įsakymas buvo veiksnus, nes pasižiūrėkime, ar buvo per tą laiką daug atvejų, kada dėl mobingo būtų kažkas padaryta, kreiptasi ir taip toliau.
Pasakyti, kad Veryga kažką padarė negerai, tas neveikia jau dvejus metus ir mes dabar tai perkeliame į įstatymą, — nežinau, ar čia teisingas kelias. Ką nusprendėte? Navickienė: Diskusija parodė ir ypač psichikos sveikatos ekspertai atkreipė dėmesį į tai, kad šitos problemos mastas ir gylis yra milžiniškas. Ir problema ta, kad, kaip teigia ekspertai, mes vis dar esame smurtui gana tolerantiška visuomenė.
Ir tai persiduoda į pačius įvairiausius tarpusavio santykius — ar šeimoje, ar darbe.
Kodėl širdis jauniems sustoja netikėtai?
Smurto toleravimas yra labai didelė tarpusavio santykių problema. Pavieniai reglamentavimo pokyčiai ar kažkoks vienas priimtas auksinis stebuklingas sprendimas, deja, tokio dydžio problemos išspręsti negali. Mes turime galiojančius teisės aktus, mes turime reglamentavimą, kuris turėtų veikti, bet mes neturime žmonių, darbuotojų pasitikėjimo, kad jie bus išgirsti, galės būti išklausyti ir kad jų teisės galės būti įgyvendintos.
Šiandien man svarbiausia buvo, kad susitikime dalyvavo ir profesinės sąjungos, ir darbdaviai. Kėliau tokią mintį, kad šiandien, pavyzdžiui, profesinės sąjungos, darbuotojai rūpinasi, kad atlyginimas būtų mokamas laiku, kad būtų fizinė infrastruktūra, veiktų liftai, nebėgtų stogas, būtų pritaikyta darbo vieta, bet psichosocialinių veiksnių rizikos klausimas, kuris būtinas kalbant apie darbo sąlygas, tinkamo dėmesio nesulaukia.
Net ir susitarimuose su darbdaviu kol kas gana formaliai žiūrima būtent į šitą aspektą, nors jis yra, jis gali būti plėtojamas, apie jį gali diskutuoti darbdaviai ir darbuotojai. Labai svarbu čia pasiekti pokytį. Tai išlikimo liga susta problema ne tik viešajame sektoriuje ir tiktai ne tik sveikatos sektoriuje, tai yra visur. Aš manau, mes tiesiog nematome viso masto, nes žmonės vengia kreiptis, bijo ir mano, kad bus neišklausyti, jų problemos nebus atlieptos. Man atrodo, labai svarbu suprasti, kad stebuklingo, greito efekto pasiekti vienu reglamentavimo pokyčiu mums nepavyks.